1Jeremiją, pranašaujantį šiuos dalykus, išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir VIEŠPATIES Namų vyriausiasis prievaizdas. 2Pašhūras nuplakdino Jeremiją ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. 3Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „VIEŠPATS vadina tave ne Pašhūru, o Magor Misabibu!“ 4Taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tave siaubui, tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo jų priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu Babilono karaliui į rankas; jis ištrems juos į Babiloną arba išžudys kalaviju. 5Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įgijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. 6Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai“.
Jeremijo skundas
7Tu mane suviliojai, VIEŠPATIE,
ir aš leidausi suviliojamas.
Tu buvai stipresnis už mane
ir nugalėjai.
Aš nuolat traukiamas per dantį,
kiekvienas šaiposi iš manęs.
8Kalbėdamas, turiu rėkti,
turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“
VIEŠPATIES žodis man atnešė
nuolatinę užgaulę ir pajuoką.
9Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!
Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ –
Jis būna kaip ugnis,
įsiliepsnojusi mano širdyje,
užsklęsta mano kūne.
Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,
bet nepajėgiu.
10Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur!
Įskųskite jį! Įskųskime jį!“
Juk visi mano bičiuliai laukia,
kad žengčiau klaidingą žingsnį:
„Galbūt jis įsipainios į pinkles;
tada jis bus mūsų rankose
ir galėsime jam atsikeršyti!“
11Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas,
todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės.
Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti!
Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.
12Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį,
tu permatai jausmus ir širdį;
leisk man matyti, kaip jiems keršysi,
nes tau patikėjau savo reikalą.
13Giedokite VIEŠPAČIUI,
šlovinkite VIEŠPATĮ,
nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę
iš nedorėlių rankų!
14Tebūna prakeikta diena,
kurią aš gimiau!
Diena, kurią motina mane pagimdė,
tenebūna palaiminta!
15Tebūna prakeiktas žmogus,
kuris pranešė mano tėvui žinią:
„Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ –
jį didžiai pradžiugindamas.
16Tebūna tas žmogus kaip miestai,
kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo!
Tegirdi jis karo šauksmus rytą
ir mūšio balsus vidudienį
17dėl to, kad nenužudė manęs įsčiose.
Mano motina būtų buvusi mano kapas,
jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios.
18Kam gi išėjau iš įsčių?
Pamatyti vien vargą ir skausmą,
baigti savo dienas gėdingai?
